Rūko dukra

Aš galėjau būti rūko dukra, rūkas tokia saldi šaltą dieną, jos dangus baltas, o gatvės tuščios, tuščios kaip perverta širdis, viršuje ir apačioje, arba, pavyzdžiui, sausų šakų dukra. Galėjau būti blyškus, šiltai išblyškęs, kaip koks židinys ar nukirstas medis, apleisto kelio pusėje, galėjau būti nakties kvepalų vaikas, ar kažkas pakabintas ant sienos kaip suvenyras, ar kažkam ant kaklo sidabro grandinėlė, debesies vaikas toli, vienišas, lyg veltui.

Galėjau būti blankios šviesos draugas, niekada nebūnu vienišas, nesu toks apgailėtinas, negirdžiu muzikos, negirdžiu nieko, kas šoka sielą, bet užsidegau.

Jei esi paukštis, jis nemiršta, o negiedant praranda dalelę gyvybės.
O jei būtum aureolė ant angelo galvos?